Svencelė. Miestas prie vandens

Pirmieji, prieš beveik dvidešimt metų, šią teritoriją dėl dažnai pučiančių vėjų atrado vandens jėgos aitvarų (kaitų) mėgėjai. Čia, senos sovietmečiu pastatytos ančių fermos teritorijoje, tuomet dar stovėjo ūkiniai statiniai, sandėliai, buvo iškastas prūdas antims plaukioti. Teritorijoje buvo išlikę keli nenaudojami menkaverčiai pastatai ir nuostabios pamario pievos su vaizdais į kopas.

Teritorijos konversiją įkvėpė tiek vietinis gamtinis kontekstas, tiek Olandijoje, Danijoje matytas gyvenimo prie vandens būdas. Čia, prie marių, pievų pakrantės punktyriškos – kranto linija dėl vandens lygių svyravimų per daugelį metų tarsi ištirpusi. Krantas banguoja, vanduo kur ne kur įsilieja į pievas, atskirdamas nedideles saleles. Tas žavus salelių piešinys, būdingas šiai pakrantės zonai, tarsi atkartojamas ir pačioje teritorijoje. Čia kanalai iš uosto keliauja po teritoriją formuodami salas ir pusiasalius. Salose įsikūrusį žmogų nuolat supa vanduo.

Planuojant teritoriją, svarbiausi architektūriniai uždaviniai buvo sukurti jaukią pamario gyvenviečių atmosferą ir demokratišką bei naudotojų poreikius atitinkančią žmogiško mastelio aplinką, kurioje kiekvienas jaustųsi bendruomenės narys bei turėtų kasdieninį santykį su vandeniu.

Ypatingas dėmesys skirtas viešųjų ir privačių erdvių kūrimui, o vandens artumas išskiria šį projektą visoje Lietuvoje. Svarbūs ne tik patys pastatai, bet ir kokybiškos erdvės tarp jų. Privatumas užtikrinamas ne tvoromis, bet namų išdėstymu ir želdynais, gatvė nėra tik gatvė, o vanduo – nuolat tave supanti kasdiena. 

Projektas suveikė kaip neįtikėtinas akseleratorius ir įkvėpė aplinkines teritorijas sparčiai keistis. Šiandien Svencelė jau daug didesnė nei 28 ha projektuota zona. Tai visas vandens mylėtojų miestelis su centro ir rajoninėmis zonomis, kuria šiandien kuria jau skirtingų architektų komandos ir vysto būrys skirtingų investuotojų.