Nemuno salos tiltas-aikštė

Tiltas-aikštė sukurtas kaip dviejų pėsčiųjų tiltų kompozicijos pirmas dėmuo. Ansambliškoje kompozicijoje tiltų atramos ir prieigos komponuojamos ne tik kaip jungtys praeiti, bet ir kaip vietos būti ir veikti prie vandens. Naujai įrengtas objektas-erdvė jungia Kauno centrą su Nemuno salos parku.

Santykis su Miestu.

Svarbus esamas ir perspektyvus kontekstas.

Esamoje situacijoje tiltas-aikštė reaguoja į ikonišką spindulinę sankryžą, į kurią suteka Senamiesčio ir Naujamiesčio kompoziciniai ir pėsčiųjų ryšiai. Jie pratęsiami tilto kompozicija. Kartu – į ovalų Ugniagesių rūmų (aut. E. A. Frykas, P. Markūnas) perimetrą bei jo formuojamą skverą. Sankryžos kompozicija bei pakrantes takai organiškais linkiais virsta parko prieigų aikšte Naujamiesčio pusėje ir tolygiai peraugą į tilto tiesiają Salos pusėje.

Ateityje ties Kauno Naujamiesčio ir Senamiesčio Nemuno krantinėmis reikšmingai grįžus prie viešos erdvės pėstiesiems scenarijaus ir susiaurinus magistralinę gatvę, praplatinta pakrantės pėsčiųjų promenada susiriš su tiltu–aikšte ir taps charakteringa parko prieigų vieša erdve su urbanistiniu akcentu – Tarpukario architektūros Ugniagesių rūmais. Šią perspektyvą skatina tilto-aikštės sumanymas.

Santykis su Upe.

Lėkšta tilto arka tūriškai minimali centre, arkos linkiu pakelianti praeivį į viršų panoraminiam žvilgsniui, kartu formuoja kuo didesnę erdvę po tiltu vandens kelio zonoje.
Konstrukcijomis struktūra žemę liečia pakrančių viršutinės terasos keteros zonoje, saloje gerokai toliau nuo vandens-kranto linijos. Taip pasiekiamas tolygaus susijungimo su esamais šlaitais – beatramis charakteris.
Kartu šiuo atsitraukimu tausojama galimybė ateityje platinti kanalą iki pločio, koks jis buvo Tarpukariu kaip vandens kelias buvusio uosto akvatorijoje šioje atkarpoje.

Santykis su Parku.

Tūriškai maksimalus scenarijus Naujamiesčio pusėje – minimalus prisilietimas gamtiškos salos pusėje.

Vieša infrastruktūra kuria viešą erdvę.