Meninė archiskulptūrinė instaliacija „Swāikstas Buttan“

Meninė archiskulptūrinė instaliacija pakviečia naujam galimam bendražmogiškumo išgyvenimui, kuomet šiandien aiškiau nei bet kada (karo fonas) suprantame, kad Gyvybei būti svarbios ne religinės ar politinės-ideologinės doktrinos, bet Oras, Vėjas, Šviesa ir žmogiškumas, t.y. Neabstrakcijos. Gamta kaip gyvybė.

Tai sakralios architektūros archetipus liečianti struktūra. Ji švari, piešia šviesą tamsoje. Jos beveik pusantro tūkstančio kubinių metrų tūris sudaro atvirą galimybę, galimybę kaip erdvę, mąstymo ir pajautos atpažinimo lauką.

Tai išėjimas iš imperialistinio monumentalumo kliedesio apie paklūstančias prievartai sunkiasvores formas be turinio. Atvira ir oru, galbūt akimirksniškai amžina!

Tai Šviesos katedra, šventykla, suausta iš spindulingų gijų.