Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras

Šis projektas – apie potyrius erdvėje. Tuos pačius, kurie panašūs būnant gamtoje. Ieškant kalbos, antrinančios gyvenimo fuormuojamoms emocijoms. Muzikinio teatro dramatiška prigimtis padrąsino lyrinės kalbos ieškoti ir vidaus erdvėse. Ieškant pamatų bendrai koncepcijai, atsigręžėme į kontekste esančias gretimybes – jūrą. Atsisakydami teatrui būdingos prabangos, vietą užleidome grynumui, paprastumui, natūralumui. Ir nors teatro interjeras gana monogamiškas ir išlaiko spalvinį vientisumą, skirtingo charakterio erdvės išplečia potyrių amplitudę. Pirmąjį kontaktą užmezgant dar būnant gatvėje: dėmesį traukiant rūbinės siluetui. Čia rasime netikėtas jaukias užuovėjas ant laiptų maršų, kilimu kaustytas turėklų sienas kurias lipant glostome delnais, o keičiantis judėjimo trajektorijai holuose erdvė dinamiškai tai išsiplečia – tai vėl susitraukia . Saulėtomis popietėmis holų aikštelės tampa smėlio dėžėmis mažųjų klausytojų susibūrimams. O vakarais koncertas persikelia į „Jūrą“, kurios kiautas dengtas rankų darbo molio bangomis. Teatras yra Klaipėdoje Raudonų molinių plytų uoste prie Jūros, šie raktiniai žodžiai (molis, uostas ir jūra) identifikuojantys Klaipėdos miestą tapo kertiniai įrankiai kuriant teatro interjerą. Mes pabandėme sujungti visus šiuos dėmenis. Pagrindinei teatro apdailai pasirinkome molį. Viso interjero viešų erdvių sienų ir lubų dekorui jo panaudojome virš 32 tonų. Teatro holuose pasirinktas molis su lygiais potėpiais. Pagrindinei salei specifinis raštas. Salės raštas unikalus, vientisas ir besitęsiantis per visą erdvę, kurtas menininko Manto Petravičiaus. Šis darbas truko devynis mėnesius, naudojant vienetinius ir tik šiam darbui sukurtus įrankius bei įgyvendintas Manto ir visos jo komandos rankomis.

Architektai, autoriai: Wolfgang Gollwitzer, M. Mitsunaga, Gabrielė Visockaitė, Nomeda Karolina Petniūnienė. Interjero autoriai: Marius Mateika, Indrė Ankudavičienė, Mantas Petravičius, Audronė Pakalniškytė.