Jonas Mulokas. Architektūrinio identiteto paieškos globaliame pasaulyje

Lietuviškoji XX a. architektūros istorija atsiskleidžia daugialypiais veidais: pirmoji nepriklausomybė, sovietinė okupacija, egzilis. Skirtingų epochų architektūrinės projekcijos atspindi skirtingas tos pačios bendruomenės egzistavimo formas. Skiriasi ir šių pastatų likimai. Lietuvoje savąją architektūros istoriją įprasminame ne tik istoriniais tyrimais, bet ir fziškai saugodami istorinį miestų sluoksnį. O svetimuose kraštuose palikti architektūros pėdsakai išgyvena kur kas ryškesnes transformacijas: vieni pranyksta, kiti praranda ryšį su lietuviškumu, ir tik maža dalis išlieka gyvais lietuvybės židiniais.

Knygoje atveriama viena iš sparčiausiai nykstančių egzilio architektūros istorijos puslapių – dipukų architektūrinis palikimas. Skirtingai nuo daugumos kitų egzilyje dirbusių lietuvių architektų, J. Mulokas kūrė tik lietuviams. Kitap nei kiti, jis neabejodamas visą savo karjerą paskyrė tik lietuviškumo puoselėjimui ir, ko gero, nuoširdžiausiai tikėjo naujai suformuoto lietuviško stiliaus galimybe. Todėl J. Muloko kūrybos kelias reprezentuoja ne tik paties architekto evoliuciją, bet ir visos bendruomenės architektūrinio identiteto kūrybos kelią. Knygos autoriai Vaidas Petrulis, Brigita Tranavičiūtė, Paulius Tautvydas Laurinaitis monografijoje pristato vieno savičiausių ir reikšmingiausių lietuvių bendruomenės JAV architektų Jono Muloko gyvenimas ir kūryba bei reikšmingai prisideda prie lietuviškosios architektūros sklaidos Lietuvos žmonėms.