Meno projektas „Performatyvi architektūra kaip kritinė erdvinė praktika“

Meno projekte atskleidžiamos galimybės architektūrą pozicionuoti kaip erdvinę praktiką, akcentą nuo objektiškumo ir reprezentacijos keliant erdviniais santykiais grįstos sąveikos link. Todėl į architektūros teorijos ir praktikos lauką įtraukiama bei aktyviai plėtojama performatyvumo tematika.

Darbe nagrinėjami performatyvumo veikimo principai ir jų taikymo galimybės erdvinėje praktikoje, įterpiančios santykio, kintamumo, nuolatinio „prisimatavimo“, morfogenezės temas architektūros fenomene. Išplėtota performatyvumo samprata atskleidžia jam gretimas intra-aktyvumo, naujojo materializmo, diagramatiškumo koncepcijas, suteikiančias įrankius ir pagrindą permąstyti architektūros disciplinos ribas.

Architektūrinės idėjos, ypač nagrinėjančios disciplinos paribius, dažnai atsispindi ne architektūrinėse raiškos priemonėse, tokiose kaip tekstas, pasakojimas, vizualizacija, filmas, fotomontažas, maketas, piešinys, brėžinys, virtualus erdvinis modelis ir pan. Tokia architektūra, neretai įvardijama „popierine“, daro įtaką socialiniam ir kultūriniam esamos bei būsimos architektūros suvokimui, tačiau poveikis fiziškai egzistuojančiai erdvei yra inertiškas, o inicijuojamas raiškos priemonių pokytis architektūrai dėl įvairių praktinių priežasčių lieka minimalus. Todėl viena iš darbe taikomų taisyklių – idėjas ir koncepcijas įgyvendinti realiomis sąlygomis mastelyje 1:1.

Šioje disertacijoje performatyvumo teorijos kontekste iškeltos architektūrinės idėjos ir įžvalgos realizuojamos realiai veikiančiais modeliais, išplečiančiais praktinį architektūrinės raiškos priemonių spektrą. Tokiu būdu sociokultūrinė architektūros samprata papildoma fenomenologiniu architektūrinių žinių bagažu.

Disertacijos išeities tašku pasirinktas žmogaus ir architektūros santykis išplečiamas iki platesnio erdviniame fenomene dalyvaujančių agentų spektro, atskleidžiančio daugialypį architektūros fenomeno kompleksiškumą ir antihierarchiškumą. Darbe architektūrinėmis ir nearchitektūrinėmis, statiškomis ir dinaminėmis, realiomis ir virtualiomis, žmogiškosiomis ir nežmogiškosiomis raiškos priemonėmis manipuliuojama kaip lygiavertėmis, siekiama besąlygiškai atskleisti erdvinės praktikos daugiasluoksniškumą.